Kaip turi kalbėti pilietinės visuomenės organizacijos, kad jas išgirstume?

Žinomesnės nevyriausybinio sektoriaus organizacijos (pvz., Stiprūs kartu, Maisto bankas, Raudonasis Kryžius, Caritas, Gelbėkit vaikus ir kt.) išreiškia piliečių valią ir padeda mobilizuotis. Daugybė ne tokių matomų ir žinomų NVO taip pat teikia pagalbą žmonijai tiek krizinėse, tiek kasdienėse gyvenimo situacijose. Visuomenės poreikiai be NVO būtų mažiau atliepti, o ir pati visuomenė silpniau įveiklinta. Todėl galvokime, kaip galime palaikyti šį svarbų sektorių, kaip galime šalinti kliūtis veikti NVO sektoriui.

Giedrė Simanauskaitė ir Jorė Astrauskaitė yra dvi komunikacijos ekspertės, veikiančios kaip lektorių duetas nevyriausybinio sektoriaus gebėjimų stiprinimo programoje „NVO akademija“. Jau antrus metus jos konsultuoja NVO organizacijas formuojant adekvatų požiūrį ir tikslią žinią apie savo veiklas. Pokalbyje stengiamės įvardyti NVO sektoriaus svarbą ir sunkumus bei visuomenės palaikymo būtinybę šiam sektoriui.

Pradėkime nuo reziumuojančio žvilgsnio – kaip kiekviena jūsų asmeniškai vertinate dabartinę NVO sektoriaus reikšmę pilietinėje visuomenėje?

J. Astrauskaitė: NVO sektorius ir pilietinė visuomenė yra itin glaudžiai susiję – be vieno nebūtų ir kito. Piliečiams NVO sukuria formatus prisidėti prie visuomenei aktualių problemų sprendimo, dalyvauti juose, taip pat kiekvienai NVO būtini savanoriai, kurie padėtų nuveikti daugiau, pasiekti plačiau.

Pilietinis aktyvumas Lietuvoje pamažu auga, ir žmonės savanoriškai buriasi bendriems tikslams vis dažniau – tą rodo pamažu gerėjantys pilietinio aktyvumo indekso rezultatai. Tačiau dalyvavimas visuomeninių organizacijų, judėjimų veikloje vis dar retenybė – 2020 m. į jas įsitraukė vos 9 proc. lietuvių.

Su NVO akademijoje dalyvavusiomis organizacijomis natūraliai daug kalbėjomės apie tai, kaip paskatinti žmones aktyviau dalyvauti tiek savo vietos bendruomenių, tiek organizacijų veiklose – dažnai būtent savanorių trūkumas tampa pagrindine kliūtimi organizacijos augti. Su Giedre vis kartojame, kad, kai žmonėms tikrai suskausta širdį ir labai rūpi, jie tampa nesustabdomi ir padaro labai daug, tokį susitelkimą matome šiuo metu Lietuvoje ir visoje Europoje.

Tikiuosi, kad pastarųjų metų vieningumo pamokos padės didesniam skaičiui žmonių pamatyti aktyvaus veikimo visuomeninėse organizacijose svarbą ir sukuriamas galimybes kurti nelaukiant, kol kažkas kitas ateis ir padarys už mus.

Kokią turite nuomonę apie vykstantį / nevykstantį pokytį kuriant NVO organizacijų įvaizdį?

J. Astrauskaitė: Lietuvoje pamažu atsiranda vis daugiau labai stiprių NVO, kurių ir įvaizdis stiprus – kitaip negali būti, kai jos įdeda tiek pastangų į savo vykdomas veiklas. Šiemetinėje akademijoje išskirčiau „Mamų uniją“, kurios atstovėms net buvo šiek tiek nejauku pasakoti, kaip komunikuoti – juk jų įvaizdis jau dabar labai ryškus.

Visgi didžioji dalis organizacijų neperžengia barjero, kai komunikacija ir įvaizdis matomi kaip nepasiekiama išlaidų eilutė, kuriai niekada neužtenka išteklių. Čia daug paralelių su verslu, kurie turi lygiai tokį patį požiūrį ir kuriems profesionalios komunikacijos trūkumas kiša koją sparčiau augti.

NVO organizacijoms papildoma kliūtimi tampa nepasitikėjimas savimi. Kaip gali būti blogas įvaizdis organizacijos, kuri daro svarbius ir reikalingus darbus? Reikia tik drąsiau ir užtikrinčiau apie tai pasakoti.

G. Simanauskaitė: Daugelis mums žinomų organizacijų atsiranda, nes yra matomi jos nariai ar įkūrėjai, už organizacijos pavadinimo aiškiai stovi žmogus. Todėl ir mūsų konsultuojamas nevyriausybines organizacijas skatinome išlįsti iš už projektinių frazių – „Mūsų organizacija rūpinasi, stengiasi, siekia“ į savo asmeninės istorijos pasakojimą: „Esu čia, nes mano vaikas serga; man spaudžia širdį vieniši senoliai, todėl aš…“ Taip daug lengviau motyvuoti save veiklai bei surasti bendraminčių.

Ar per savo įvairialypę patirtį konsultuojant tiek verslo, tiek nevyriausybinio sektoriaus specialistus  komunikavimo klausimais atradote bendrą formulę, ko reikia, kad organizacija teisingai save vertintų ir adekvačiai save skelbtų?

G. Simanauskaitė: Sėkmės formulė yra – „inside – out“: jei jūsų veiklos centre yra darbuotojas: asmeninė gerovė, pagarbus bendravimas, dėmesys žmogui, supratimas apie prasmę, asmeninį tobulėjimą – tai atsilieps ir žmogaus atliekamam darbui. Kai organizacijos viduje viskas veikia – tai atsilieps ir darbo rezultatams. Klaida, kurią daro organizacijos – noras atrodyti geriau, nei yra iš tikrųjų. Tas sudužusio veidrodžio efektas labai žeidžia ir darbuotojus, ir klientus.

J. Astrauskaitė: Savęs vertinimas turi atitikti kontekstą – kaip mano organizacija atrodo aplinkoje, kurioje veikia? Kam toje aplinkoje yra svarbi mūsų veikla ir kuo? Iš tokio požiūrio taško komunikacija visų pirma tampa vertinga, kas žymiai svarbiau už gal teoriškai teisingą, bet niekam neįdomią, nerezonuojančią jos alternatyvą.

Koks, Jūsų nuomone, būtų pagrindinis laiptelis organizacijai, lipant iš standartų ir stereotipų: „Šie savanoriai tegul toliau gelbėja savo šuniukus“ pelkės?

J. Astrauskaitė: NVO dažnai pamiršta, kad jos nėra unikalios ir dažnai panašias problemas sprendžia daug kitų mažesnių ar didesnių organizacijų, paprastai veiklos susipina ir su socialiniu sektoriumi – tiek verslo, tiek valstybiniu. Čia pasitaiko daug perdegimų, kai save vertini, kaip darantį labai svarbų darbą, bet atrodo, kad niekas to nesupranta ir nevertina. Atsitraukimas nuo savęs ir pasikalbėjimas su organizacijos „klientais“, socialiniais partneriais apie jų iššūkius, poreikius ir organizacijos vertinimą jų akimis yra galingas žingsnis identifikuojant, kas iš tiesų svarbu.

Lietuvoje, kurioje socialinių problemų gausu ant kiekvieno kampo, NVO iš tiesų yra nuostabiai galinga jėga, kuri kas dieną dirba ten, kur to labiausiai reikia. Matėme tai valdant pandemiją, matome dabar, kai dalis paramos Ukrainai milžiniškais tempais surenkama būtent pasinaudojant NVO resursais. Būtent tai, kad NVO nėra biurokratinės organizacijos, leidžia joms lanksčiai, greitai, neskaičiuojant nei laiko, nei jėgų, imti ir padaryti, tapti bendruomeniniu centru.

Deja, kai reikia kalbėti apie savo darbus, NVO tampa biurokratėmis ir pradeda skaičiuoti įvykusius posėdžius, parašytus projektus ir kitus niekam neįdomius formalumus. Žymiai svarbiau, kiek senelių tapo mažiau vieniši, vaikų, kurie turėjo kur ateiti paruošti pamokas, ar tėvų, kurie nesijautė palikti vieni tvarkytis su juos užgriuvusia vaiko liga ar kitu gyvenimišku iššūkiu. Pradėjusios sekti ne formalius rezultatus, o tai, kaip jos savo darbais iš tiesų keičia pasaulį ir atskirų žmonių – ar net šuniukų – gyvenimus, NVO tame randa ne tik daug pasitikėjimo savimi, bet ir ištisus klodus turiningai komunikacijai.

Ar turite ryškesnių įžvalgų iš praktikos, jau antrą sezoną konsultuojant nevyriausybines organizacijas NVO akademijoje? Galbūt keitėsi ir koks nors Jūsų stereotipinis požiūris lektoriaujant šiam sektoriui?

G. Simanauskaitė: Jei norime keisti savo rezultatus, reikia rinktis kitas priemones, formas ar situacijas. Todėl naujoms praktikoms reikia laiko ir drąsos. Daugelis sako – kad darbas darbą veja, bet, jei nepadarysime pokyčių, tai nuolat suksimės tame pačiame rate apie tą patį.

J. Astrauskaitė: Mes su Giedre abi atėjusios iš NVO sektoriaus, galima sakyti, „užaugusios“ jame. Tad ir stereotipai mūsų sunkiai gali vadintis tokiais – labiau matome pasikartojančias situacijas, kartu iš patirties žinodamos, kad su šiek tiek noro ir fantazijos tikrai galima rasti sprendimą.

Save pagraužiu, kad gal per daug dėmesio skyrėme spausdamos dalyvius permąstyti, naujai pažvelgti į save ir savo auditorijas, būdus su jomis komunikuoti, o labai konkrečių praktinių įgūdžių davėme per mažai. Giedrė mane labai nuramina dėl šitos temos, primindama, kad praktiniai komunikacijos įgūdžiai ateina tik einant, darant ir patiems pamatant, kas iš tiesų veikia jų konkrečiose organizacijose.

Apskritai vertinant, matome, kad tos organizacijos, kurios tikrai nori dirbti, labai imliai ir beveik godžiai priima visus mūsų siūlomus įrankius ir puikiai pritaiko juos komunikacijai išsigryninti, kas yra viena gerųjų NVO akademijos patirčių.

Pratęskite sakinį: Aš skirčiau savo 1,2 proc. NVO organizacijai, jeigu ji….

G. Simanauskaitė: Man pasakytų, ką su gautomis lėšomis jau nuveikė ir ką planuoja nuveikti šiemet. Kitas variantas – kai man artimos aplinkos žmogus sako: žiūrėk, čia rimta organizacija / didelė problema / unikalus sprendimas – reikia prisidėti. Todėl, ieškodami rėmėjų, kartais galite ne tik medžioti pinigus, bet ir ieškoti sąjungininkų, galinčių apie jus papasakoti savo burbuluose.

J. Astrauskaitė: Tiesą sakant, organizacija žymiai sėkmingiau mane galėtų pagauti paprašydama vienkartinės paramos jų veiklai, kurią gautų tuojau pat. O organizacija turėtų pasiekti širdį ir atrodyti patikima, kad tikrai padarys tai, ką žada. Nežinomą organizaciją su jautria, bet iki galo neaiškia žinute vargu ar remčiau.

O šiais metais akivaizdu, kad visą dėmesį ir finansinę paramą turėtume skirti pagalbai Ukrainai, kas vietos organizacijoms gali tapti iššūkiu, bet tos, kurios aplink save yra subūrusios stiprias bendruomenes, neturėtų to matyti kaip grėsmės.

Kam skiriate savo 1,2 proc. ir kodėl būtent joms?

G. Simanauskaitė: NVO, dirbančiai su vaikais ligoninėje. Man užteko vieną kartą gyvai pamatyti jų darbą, kad įspūdis liktų visam gyvenimui.

J. Astrauskaitė: Lietuvos skautijai – vis dar tikiu, kad tai geriausia investicija į šiandienos ir rytojaus lyderius, kurių labai reikia.

Komunikacijos specialisčių Top 3 išvados apie Lietuvos NVO?

1. Asmeninių istorijų galia: kalbėkite ne lozungais ir projektinėmis frazėmis, ką svarbaus veikia jūsų organizacija, o pasakokite savo asmeninę istoriją, kodėl prisijungėte ar įkūrėte NVO, kodėl viena ar kita problema jums rūpi, kodėl skauda. Taip daug greičiau rasite bendraminčių.

2. Komunikacijos higiena – reputaciją NVO organizacijai gali laimėti daug taškų, o kad ją sukurtumėte, parenkite skaitomas veiklos ataskaitas, prisiminkite savo partnerius ne tik tada, kai ieškote paramos ar pagalbos, bet kai džiaugiatės pasiekimais, galite pasidalinti įvertinimais ir t.t.

3. Nė viena teorija ar įrankių lentelė nėra tokia galinga kaip jūsų patirtis ir praktika. Imkit, darykit, suklyskite, supraskite, ką galėjote daryti geriau, ir vėl darykite.